Babtų Šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia

Pirmąją medinę bažnyčią Babtuose 1672 m. pastatė dvarininkas, Žemaičių ir Babtų seniūnas Viktoras Konstantinas Mlečka. 1771 m. dvarininko Prozoro lėšomis bažnyčia buvo atnaujinta, tačiau 1830 m. gaisro metu sudegė.

Sudegusių maldos namų atstatymo ėmėsi Babtų parapijos klebonas Mikalojus Petraševičius. 1853 m. pastatyta dabartinė bažnyčia – medinė, pailgo plano, su dvišlaičiu stogu, be bokštų. Mažas bokštelis matomas tik priekyje ant kraigo. Išorėje virš didžiųjų durų – didelis krucifiksas. Priekiniai ir šoniniai langai dideli, su pusapskritėmis arkomis. 1860 m. gegužės 7 d. bažnyčia buvo pašventinta.

Spaudos draudimo metais bažnyčios vikaras Vincas Zapkus padėjo knygnešiui Jurgiui Keruckui šventovėje slėpti lietuviškas knygas.

1982–1990 m. Babtų bažnyčioje klebonavo poetas, kunigas Ričardas Mikutavičius. Jis atliko kapitalinį bažnyčios remontą ir pasirūpino Vinco Svirskio kryžiaus bei angelų skulptūrų atgabenimu į šventovę.

Bažnyčios didysis altorius yra iš liepų medžio. Jis išpuoštas kolonomis, dviem medinėmis Šv. apaštalų Petro ir Povilo skulptūromis. Altoriuje kabo Švč. Mergelės Marijos paveikslas su variniu, vietomis paauksuotu ir pasidabruotu skydu. Virš jo – didelis krucifiksas.

Yra du šoniniai altoriai. Viename jų – Švč. Mergelės Marijos su kūdikiu bei Šv. Juozapo paveikslai. Kitame – Šv. Antano ir Trijų karalių paveikslai.