Raudondvario dvaras
54.942936, 23.783226
Raudondvario dvaras – XVII a. pradžios Lietuvos renesanso architektūros paminklas. Dvaras stūkso Nevėžio dešiniojo kranto aukštutinėje terasoje. Pilies rūmai su bokštu, kartu su 3,8 ha parko teritorijoje išsidėsčiusiais dviem oficinų pastatais, oranžerija, arklidėmis ir ledaine, sudaro vieningą Raudondvario dvaro ansamblį.
Istorikai teigia, kad pilį dar XVI a. antroje pusėje pradėjo statyti Kauno pakamaris Vaitiekus Dzevaltauskas. Vėliau dvarą valdė visa eilė iškiliausių Lietuvos didikų: Dzevaltovskiai, Kosakovskiai, Radvilos, Vorlovskiai, Zabielos, Tiškevičiai.
Išlikusiame Raudondvario dvaro architektūriniame ansamblyje ryškiausi paskutiniųjų dvaro valdytojų grafų Tiškevičių giminės pėdsakai. Jų valdymo metu pilis tapo ištaiginga grafų rezidencija, kurioje buvo sukauptos didžiulės paveikslų, meno dirbinių, retų knygų bei egzotiškų augalų ir gyvūnų kolekcijos.
Senoji Zapyškio bažnyčia
54.928687, 23.655955
Senoji Zapyškio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia – vienas seniausių mūrinių statinių Lietuvoje, unikalus, vietinių statybininkų išmūrytas, XVI a. antros pusės gotikinės architektūros statinys. Ją pastatė Naugarduko vaivada Povilas Sapiega, kuriam priklausė dideli žemės ir girių plotai, savo dvare Sapiegiškyje, vėliau pavadintame Zapyškiu.
Nuo XX a. pradžios ši bažnyčia religinėms reikmėms nenaudojama. 2002 m. jai suteiktas kultūros paminklo statusas. Pastaraisiais metais bažnyčia tapo vienu iš kultūrinio ir muzikinio gyvenimo centrų.
Jadagonių koplyčia
54.986184, 23.584173
Pirmoji medinė koplyčia šioje vietoje buvo pastatyta dar 1864 m. ir veikė kaip Zapyškio parapijos filija. 1914 m., Pirmojo pasaulinio karo metu, pirmoji šventovė visiškai sudegė. Dabartinė rąstinė koplyčia vietos bendruomenės ir Zapyškio meno studijos iniciatyva pagal architekto Gintaro Prikockio projektą buvo atstatyta ir pašventinta 1994 m.
Rąstinis statinys yra išskirtinės aštuonkampės formos, atspindi tradicinius lietuvių medžio architektūros bruožus.
Šventoriuje pastatytas kryžius Jadagoniuose gimusiam dailininkui Jonui Šileikai atminti. Šiltuoju metų laiku koplyčioje kartą per mėnesį aukojamos Šv. Mišios, o kasmet rugpjūčio 15-ąją čia vyksta dideli Žolinės atlaidai, sutraukiantys vietos bendruomenę. Žiemos metu koplyčia neveikia.
III Fortas
54.851356, 23.904703
Kauno tvirtovės III fortas pastatytas 1882–1889 m. kaip pirmojo gynybinio žiedo dalis, kur tikėtasi didžiausio vokiečių puolimo. Pirmojo pasaulinio karo metais nukentėjo mažiausiai iš visų fortų, todėl jame išliko daug autentiškų detalių. Taisyklingo ištęsto šešiakampio formos, simetriškos kompozicijos statinio užnugaryje – kareivinės. Gynybinio pylimo viršuje buvo artilerijos ir pėstininkų kovinės pozicijos.
Po Pirmojo pasaulinio karo, pritrūkus gyvenamojo ploto, III forto statiniuose įsikūrė pigių butų kolonija. Antrojo pasaulinio karo metais vokiečių armija čia įsirengė maisto atsargų sandėlius. Sovietų okupacijos metais, iki 1985 m., fortas buvo tapęs karinės amunicijos sandėliais.
Šiuo metu fortas – visuomenei atvira Kauno tvirtovės parko dalis, skirta edukacijai. Kareivinėse įrengtos patalpos, pritaikytos bendruomeninei kultūrinei veiklai, edukacijoms. Čia kasmet švenčiamos tradicinės šventės (Joninės, Užgavėnės), organizuojamas unikalus „Steampunk“ festivalis.
Inžinieriaus Viktoro Rėklaičio vila
54.930387, 23.700507
Kačerginė tarpukariu buvo unikalus Laikinosios sostinės priemiesčio kurortas, kuriame namus statėsi daugybė žinomų politikų, menininkų, visuomenės veikėjų. Vienas jų buvo Viktoras Rėklaitis – inžinierius, ilgametis Jūrininkų sąjungos narys, vienas Lietuvos prekybos laivyno organizatorių, Kačerginės kurorto direktorius. Medinę vilą su bokšteliu V. Reklaitis čia statė 1935–1938 m.
Vila sovietų okupacijos metais nacionalizuota, čia veikė ambulatorija, vėliau pastatas ėmė nykti. 2016 m. vila restauruota Kauno rajono savivaldybės lėšomis. Išsaugota daug autentiškų medinės architektūros detalių: mediniai laiptai į bokštelį, durys, langų užraktai ir kt. Dėl savo jaukumo ir grakštumo vila dažnai vadinama tarpukario modernizmo perlu.
Sutvarkytame ir visuomenei atvertame istoriniame pastate įsikūrė Kačerginės seniūnija. Čia vyksta pažintinės-edukacinės programos, pristatančios tarpukario vasarotojų gyvenimą. 2014 m. vila įrašyta į Kultūros vertybių registrą.
Tado Ivanausko Obelynės sodyba
54.902527, 23.804329
Tado Ivanausko Obelynės sodyba–memorialinis muziejus – profesoriaus Tado Ivanausko ir jo žmonos Honoratos sukurta gamtos ir kultūros erdvė. Ivanauskai šį žemės sklypą įsigijo XX a. 3-ajame dešimtmetyje ir pamažu pavertė jį savitu pasauliu: čia buvo puoselėjamas europinių veislių obelų sodas, formuojamas unikalus dendrologinis parkas, kaupiamos vaiskrūmių, vaismedžių kolekcijos ir brendo idėjos, vėliau tapusios svarbia Lietuvos gamtos pažinimo istorijos dalimi. Nuo 2022 m. restauruotame gyvenamajame name veikia memorialinis muziejus, kviečiantis ne tik sužinoti apie Ivanauskų šeimos gyvenimą ir darbus, bet ir patirti pačią Obelynę: vaikščioti jos takais, stebėti augalus, susipažinti su vaismedžių veislėmis ir atrasti vietos sluoksnius gyvoje aplinkoje. Čia vyksta įvairūs edukaciniai ir kultūriniai renginiai.
Antano ir Jono Juškų etninės kultūros muziejus
55.037715, 23.583858
Muziejus įkurtas 1990 m. buvusioje klebonijoje. Tai seniausias išlikęs pastatas Vilkijoje. Manoma, kad šiam namui yra virš 300 metų. Jo sienos regėjo mums gerai žinomus lietuvių kūrėjus, tačiau ryškiausią pėdsaką čia paliko garsiausias lietuvių tautosakininkas ir etnografas Antanas Juška ir kunigas Antanas Juška. Jų sukaupti lietuvių liaudies dvasiniai turtai ir šiandien stebina savo gausa.
Muziejuje galima išvysti daugiau nei 70 tūkst. senųjų lietuviškų žodžių žodyną, 7 tūkst. dainų dainyną, apie 2 tūkst. melodijų rinkinį, Vydūno ranka rašytus laiškus, Balio Buračo autografais paženklintas knygas, dešimtis raštais mirgančių audinių, skrynių, šimtus senosios buities rakandų. Kasmet čia vyksta tradicinės brolių Juškų dainų ir kalendorinės šventės, rengiamos parodos, susitikimai su įdomiais žmonėmis.
Kulautuvos biuvetė
54.942529, 23.643361
Menant kurorto klestėjimo laikus, 2021 m. Kulautuvoje įrengta biuvetė, kurioje poilsiautojai gali atsigaivinti mineraliniu vandeniu. Pastatas virš gręžinio tapo ir knygų dalijimosi vieta bei poilsio zona, iš kurios atsiveria puikus vaizdas į pušyną. Modernią, išskirtinės išvaizdos rūdinto plieno biuvetę suprojektavo architektas Aidas Kalinauskas.
Karmėlavos Šv. Onos bažnyčios šventoriaus vartai
54.972430, 24.061212
Manoma, kad pirmoji Karmėlavos bažnyčia statyta apie 1521 m. Jos fundatorius – Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Senasis. Maldos namai ne kartą buvo sunaikinti ugnies. Juos atstatyti teko bent keturis kartus.
Paskutinį kartą bažnyčia degė per Antrąjį pasaulinį karą 1944 m. Po gaisro maldos namai perkelti į klebonijos ūkio pastatą ir čia veikia iki šių dienų. Bažnyčia, įsikūrusi šalia senojo buvusios bažnyčios šventoriaus, savo forma primena gyvenamąjį namą. Nuo jos atsiveria vaizdas į Neries upės slėnį.
Per gaisrą išliko XIX a. statyti senosios bažnyčios 3 m aukščio, ornamentuoti, ažūriniai, kalvių darbo barokiniai šventoriaus vartai. Juos laiko mūro kolonos, virš vartų – geležiniai ornamentuoti kryžiai. To paties stiliaus – ir greta esantys apie 1,5 m aukščio varteliai. 1992 m. tvora ir vartai įrašyti į Lietuvos kultūros vertybių registrą.
Antano Sutkaus lauko galerija
54.925229, 23.653225
Fotomenininko Antano Sutkaus lauko galerijoje eksponuojami Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato darbai. Taip lietuvių fotografijos meistras simboliškai sugrįžo į savo gimtinę, kur praleido vaikystės ir jaunystės dienas. Čia, Ežerėlio ir Zapyškio apylinkėse, prasidėjo menininko kūrybinis kelias. A.Sutkus fotografija susižavėjo dar būdamas moksleiviu.
Gelžbetonio elementų formuojama galerija primena geležinkelio peroną. Tai užuomina į kadaise iš durpyno į Zapyškį siauruko bėgiais kursavo traukinys. Taip tarsi įprasminama ir paties A.Sutkaus gyvenimo bei kūrybos kelionė.