R. Mikšio tapyboje pirmiausia užčiuopiamas dailininko jausmas, emocinė būsena. Realus vaizdas prisigeria tapytojo nuotaikos. Regis, žvelgdamas į gamtą jis sprendžia tam tikras filosofines egzistencines problemas. Natūralūs gamtos motyvai sutirštėja, susikoncentruoja. Taip atsiranda grynos (nemaišytos) spalvos, kuriomis dailininkas išmargina visą paveikslą. Dauguma R. Mikšio kūrinių ryškiai margi. Dailininkas mojuoja teptuku nuo vieno paveikslo krašto iki kito palikdamas išmėtytų akcentų. Tačiau tarp margų darbų nemažai ir tokių, kuriuose tapytojas akcentus minimalizuoja. Koncentruota dėmė paveiksle išryškina kompoziciją, o kartu ir filosofinę mintį. Tokius kūrinius laikyčiau brandžiausiais. Paradoksalu, bet būtent jie dažniausiai nukentėdavo nuo dailininko savikritikos ir būdavo įpjaunami.

R. Mikšio tapyboje galima išskirti tris žanrus – peizažą, religinį bei portretus. Bet kurį jų pasirinkęs dailininkas piešė ekspresyviai, tačiau savitai. Kiekvienas žanras skirtas menininko pokalbiui su gamta, Dievu bei žmonėmis.

Muziejaus darbo laikas:
III–VII 10.00–18.00 val.

Likus 30 min. iki darbo laiko pabaigos, lankytojai į ekspozicijas neįleidžiami.