Justino Krasucko tapyboje dažniausiai matomos lietuviškos pelkės, miškai ir Baltijos jūra įvairiais metų laikais. Tapytojas dažnai keliauja į šias vietas, būdamas gamtoje stengiasi pasikliauti intuicija, o ne racionaliu, pragmatišku apskaičiavimu. Tapydamas siekia atkreipti dėmesį į mažus, iš pirmo žvilgsnio, daugelio nepastebimus gamtos fragmentus.

„Jaučiuosi labai gerai klampodamas per pelkes, apaugusius miškus, kopomis prie jūros, buvimas gamtoje gali padėti mažinti stresą, didinti fizinę ir psichinę sveikatą, gerinti nuotaiką. Man pelkės asocijuojasi su paslaptingais, nepažintais fantastiniais pasauliais, kurie slypi giliai po vandeniu“, - mintimis dalijasi parodos autorius.

Tapytojas pastebi, kad dabar mažai lietuviškų laukinių gamtos paveikslų ir prisipažįsta, kad tapo paveikslus, kurių pačiam trūksta.