Nemuno kairiojo kranto aukštumos kyšulyje, suformuotame Upio (Palendrio) ir Nemuno slėnių, I–II tūkst. pradžia datuojamas piliakalnis dar vadinamas Raguvos kalnu. Tai senovės lietuvių medinės pilies vieta. Gamtinį iškyšulį mūsų protėviai gynybos tikslais atkirto nuo aukštumos, iškasę puslankio formos griovį ir iš iškastų žemių supylę pylimą. Taip suformavo aikštelę – pilies kiemą. Priešingame aikštelės gale taip pat supylė mažesnį pylimą. Ant didžiojo pylimo stovėjo medinis gynybinis bokštas, kiemą juosė gynybinė siena. Iš slėnio pusės pilį saugojo žemiau aikštelės suformuota terasa su mediniu užtvaru ir statūs 15–20 m aukščio šlaitai.
Anot vienos legendos, šiose vietose, kur Upis įteka į Nemuną, girių apsuptame slėnyje gyvenusi stipri ir dora gentis, kuriai vadovavęs ir Lietuvą nuo priešų gynęs milžinas išminčius Jadagonius. Jis, pasakojama, ir palaidotas piliakalnyje.
Edmundo Mališausko nuotrauka
